Kaip atsirado ,,Vardiklis''?

Nuo ko viskas prasidėjo?

Kiekvienas puslapis turi savo istoriją. Idėja sukurti „Vardiklis.lt“ kilo dar prieš pusmetį, kai vis dar dirbau įmonėje ir mokiau vaikus matematikos. Joje praleidau daugiau nei dvejus metus, o per tą laiką labai pamilau darbą su vaikais. Supratau, koks geras jausmas yra dalintis savo žiniomis, matyti mokinio progresą ir momentą, kai iš pradžių sudėtinga atrodžiusi tema pagaliau tampa aiški. Ypač smagu tai daryti mokant matematikos – dalyko, kurį pati labai mėgstu.

Laikui bėgant vis dažniau pagalvodavau, kad norėčiau sukurti kažką savo – suburti savo mokinių ratą, dirbti pagal savo principus ir padėti vaikams ne tik atlikti užduotis, bet ir iš tikrųjų suprasti matematiką. Taip po truputį pradėjau plėtoti šią idėją, o vienas pirmųjų žingsnių buvo sukurti savo puslapį – „Vardiklis.lt“.

Ką pastebėjau dirbama su mokiniais?

Dažnai tėvai pastebėję blogą pažymį galvoja, jog vaikas nesistengė, neįdėjo pakankamai pastangų, ar tiesiog nesimokė. Tačiau problema dažnai slypi daug giliau. Per trejus metus darbo su vaikais pastebėjau kelias dažnai pasikartojančias priežastis, dėl ko vaikai gauna tą ,,blogą pažymį''.

Viena iš jų – nepasitikėjimas savimi. Vaikas gali bijoti paklausti mokytojo, nenorėti pasirodyti kažko nesuprantantis ar tiesiog nedrįsti prisipažinti, kad tema jam nėra aiški. Dėl to dalis informacijos lieka nesuprasta, o artėjantis kontrolinis pradeda kelti vis didesnį nerimą. Galiausiai vaikas į atsiskaitymą ateina ne tik ne iki galo pasiruošęs, bet ir nepasitikintis savo jėgomis, o tai dažnai atsispindi ir rezultate.

Dar vienas dalykas, kurį dažnai pastebiu – ne kiekvienam vaikui tinka tas pats paaiškinimo būdas. Mokykloje mokytojas turi dirbti su visa klase, todėl natūralu, kad dažniausiai tema aiškinama vienu ar keliais pagrindiniais būdais. Tačiau vienam mokiniui toks paaiškinimas gali būti visiškai aiškus, o kitam reikia visai kitokio pavyzdžio, paprastesnio paaiškinimo ar temos susiejimo su jam pažįstama situacija. Kartais užtenka tą pačią užduotį paaiškinti kitu kampu ir tai, kas prieš kelias minutes atrodė visiškai nesuprantama, staiga tampa aišku.

Kita dažnai atsirandanti problema – žinių spragos iš ankstesnių klasių. Kartais gali atrodyti, kad vaikas nesupranta konkrečios naujos temos, tačiau tikroji problema slypi daug anksčiau. Matematikos temos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, todėl neturint tvirtų pagrindų tampa sunku suprasti ir naują medžiagą. Tokiu atveju tą pačią temą galima aiškinti daug kartų, tačiau rezultatas nesikeis tol, kol nebus atrasta ir išspręsta tikroji problema.

Geriausias sprendimas problemoms - išsiaiškinti, kur nutrūko žinių grandinė. Kartais reikia tiesiog sugrįžti keliais žingsniais atgal, prisiminti ankstesnes temas ir susitiprinti pamatus. Kai vaikas pradeda suprasti tai, kas anksčiau atrodė sudėtinga, kartu auga ir jo pasitikėjimas savimi. Tuomet matematika pamažu tampa nebe dalyku, kurio reikia bijoti, o užduotimi, kurią galima išspręsti žingsnis po žingsnio.

Kodėl nusprendžiau kurti ,,Vardiklį“?

Stebėdama šias problemas ir dažnai pasikartojantį sunkumų ratą, nusprendžiau sukurti savo puslapį ir mokymo principus, kurie būtų paprastai suprantami ir lengvai pritaikomi kiekvienam vaikui. Man buvo svarbu, kad atėjus mokiniui nereikėtų tiesiog pradėti nuo temos, kurią jis tuo metu mokosi mokykloje, bet pirmiausia būtų galima suprasti, kur iš tikrųjų slypi sunkumas.

Būtent iš šios minties atsirado ir „Vardiklio“ matematikos diagnostika. Jos tikslas – padėti pamatyti ne tik tai, kad vaikui šiuo metu sunku, pavyzdžiui, septintos klasės lygtys, bet ir atrasti, kurioje ankstesnių metų vietoje galėjo atsirasti žinių spraga. Kartais dabartinės temos nesupratimo priežastis slypi visai ne joje, o ankstesnėse klasėse neišmoktoje ar iki galo nesuprastoje temoje.

Turint aiškesnį vaiko žinių vaizdą, galima nebe spėlioti, ką reikėtų kartoti, o kryptingai grįžti prie konkrečių temų, sustiprinti pagrindus ir tik tada judėti pirmyn. Man tai svarbu todėl, kad noriu, jog kiekvienas pas mane atėjęs mokinys turėtų galimybę ne tiesiog „pasivyti“ dabartinę temą, bet iš tikrųjų suprasti matematiką ir žinoti, kodėl jis atlieka vieną ar kitą veiksmą.

Kai randama tikroji problema ir ji išsprendžiama, dažnai pasikeičia ne tik rezultatai. Vaikui tampa lengviau mokytis naujų temų, mažėja nusivylimas, o kartu po truputį grįžta ir pasitikėjimas savo gebėjimais.

Kodėl „Vardiklis“?

Pavadinimas „Vardiklis“ atsirado neatsitiktinai. Ieškodama pavadinimo norėjau, kad jis būtų susijęs ne tik su matematika, bet ir su pačia „Vardiklio“ idėja – įsigilinti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio nėra matoma.

Trupmenoje vardiklis yra po brūkšniu. Jis padeda suprasti, į kiek lygių dalių yra padalytas vienetas, todėl be jo negalėtume tinkamai suprasti pačios trupmenos. Man ši mintis labai siejasi ir su mokymusi: dažnai matome tik rezultatą – prastesnį pažymį, nesuprastą temą ar vaiko pasakymą „aš nemoku matematikos“. Tačiau tikroji priežastis neretai slypi giliau.

Būtent tai ir siekiu atrasti diagnostikos bei pamokų metu – kas iš tikrųjų slepiasi „po brūkšniu“. Galbūt tai ankstesnėje klasėje likusi žinių spraga, ne iki galo suprasta taisyklė, netinkamas paaiškinimo būdas ar tiesiog prarastas pasitikėjimas savo gebėjimais.

Todėl „Vardiklis“ man reiškia daugiau nei matematikos sąvoką. Tai noras neapsiriboti tuo, ką matome paviršiuje, o surasti tikrąją sunkumo priežastį, ją įvardyti ir nuo jos pradėti judėti pirmyn.

Ko noriu savo mokiniams?

Svarbiausias mano tikslas – kad vaikai labiau pasitikėtų savimi ir nebijotų klysti. Vienas blogas pažymys niekada neparodo visos situacijos ir nepasako, ko vaikas iš tikrųjų nemoka. Kartais „blogas pažymys“ tėra signalas, kad kažkur liko nesuprasta tema, pritrūko pagrindų ar tiesiog nepavyko pritaikyti turimų žinių konkrečioje situacijoje.

Man svarbu, kad vaikai suprastų: suklysti yra normalu. Klaida nėra galutinis rezultatas – tai vieta, nuo kurios galima pradėti aiškintis. Gavus prastesnį pažymį svarbiausia ne nusivilti, o suprasti, kas nepavyko, kur atsirado spraga ir ką galima padaryti kitaip kitą kartą.

Noriu, kad po mano pamokų mokiniai drąsiau klaustų, nebijotų pasakyti neteisingo atsakymo ar pasiūlyti savo sugalvoto sprendimo būdo. Matematikos nereikia spręsti tik vienu „teisingu“ keliu – kartais būtent bandydamas, klysdamas ir ieškodamas savo būdo vaikas pradeda iš tikrųjų suprasti, ką daro.

Ne mažiau svarbu man ir tai, kad mokinys turėtų tvirtus pagrindus. Kai suprantamos pagrindinės taisyklės ir ankstesnės temos, nauja medžiaga nebeatrodo tokia bauginanti. Todėl kartais reikia ne skubėti pirmyn, o sustoti, grįžti keliais žingsniais atgal ir sustiprinti tai, ant ko vėliau statomos sudėtingesnės temos.

Galiausiai noriu, kad vaikai būtų motyvuoti „įveikti matematiką“ – neišsigąstų pamatę sunkesnį uždavinį, nepasiduotų po pirmos klaidos ir po truputį nustotų sakyti „aš nemoku matematikos“. Man svarbiausia, kad jie pradėtų galvoti kitaip: „dar nemoku, bet galiu išsiaiškinti.“

O kas toliau?

„Vardiklis“ dar tik pradeda savo istoriją. Man svarbu ne tik auginti mokinių skaičių, bet ir kurti vietą, kurioje vaikai jaustųsi drąsiai klausdami, nebijotų suklysti ir galėtų mokytis savo tempu.

Noriu ir toliau tobulinti tai, ką jau pradėjau – geriau suprasti, kur vaikams dažniausiai kyla sunkumų, ieškoti paprastesnių paaiškinimo būdų ir padėti jiems susidėlioti tvirtus matematikos pagrindus.

Tikiuosi, kad „Vardiklis“ augs kartu su savo mokiniais ir taps ne tik vieta papildomoms matematikos pamokoms, bet ir erdve, kur galima atrasti daugiau pasitikėjimo savimi, motyvacijos ir supratimo.

O man pačiai svarbiausia ir toliau išliks ta pati mintis – padėti vaikui ne tiesiog išspręsti uždavinį, o suprasti, kodėl jis jį sprendžia būtent taip.